Žolinė – rugpjūčio 15-oji – sujungia Marijos ėmimo į dangų dogmą su sena lietuviška derliaus šventimo tradicija.
Žolinė – rugpjūčio 15-oji – sujungia Marijos ėmimo į dangų dogmą su sena lietuviška derliaus šventimo tradicija. Tai viena linksmiausių ir spalvingiausių Lietuvos katalikiškų švenčių, kur gamtos grožis ir tikėjimas susitinka ant bažnyčios slenksčio.
## Marijos ėmimas į dangų
Rugpjūčio 15-oji Bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų su kūnu ir siela. 1950 metais popiežius Pijus XII paskelbė šią tiesą dogma – tai reiškia, kad ji yra privaloma tikėjimo tiesa visiems katalikams.
Teologiškai Marijos ėmimas į dangų yra mūsų pačių prisikėlimo pirmavaizdis. Marija, kaip Bažnyčios motina ir geriausias Kristaus sekėjas, pirmoji dalyvauja visiško išgelbėjimo realybėje – kūno ir sielos vienybėje su Dievu.
## Žolių šventinimas – sena tradicija
Lietuvoje Žolinė yra lapyta „Žolinė" būtent dėl senos tradicijos tą dieną į bažnyčią atnešti žolių, javų varpų, gėlių ir daržovių puokštes, kurias kunigas pašventina. Tai sena tradicija, siekianti pagonybės laikus – lietuvis visada gerbė gamtą ir derliaus dovaną.
Pašventintos žolės buvo laikomos namuose iki kitų metų Žolinės. Tikėta, kad jos saugo namus nuo ligų ir griaustinio. Javų varpai buvo dedami prie Dievo paveikslų.
## Mugės ir liaudies šventimas
Žolinė Lietuvoje tradiciškai buvo ir liaudies šventė – mugės, turgūs, žmonių susibūrimai. Daugelyje miestelių šventoriuose po mišių vykdavo turgūs su gėlių, žolių, medaus, rankdarbių prekyvietėmis.
Šiandien ši tradicija atgimsta. Daugelyje parapijų Žolinės rytą organizuojamos iškilmingos mišios lauke, po kurių žmonės dalija vieni kitiems nuo rugių išaugintą duoną.
## Žolinė ir gamtos teologija
Žolinė mus kviečia į gamtos teologiją – pastebėti Dievo buvimą kūrinijoje. Rugpjūčio 15-oji Lietuvoje – laikas, kai laukai aukso spalvos, saulė dar šilta, o gamta pilna dosnumo. Atnešti į bažnyčią šiuos derliaus ženklus ir padėkoti Kūrėjui – tai natūralu ir gilu.
Marija, paimta į dangų, mums primena: materialus pasaulis nėra blogas. Kūnas nėra priešas. Dievas pašventina visą kūriniją.
## Marijos ėmimas į dangų
Rugpjūčio 15-oji Bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų su kūnu ir siela. 1950 metais popiežius Pijus XII paskelbė šią tiesą dogma – tai reiškia, kad ji yra privaloma tikėjimo tiesa visiems katalikams.
Teologiškai Marijos ėmimas į dangų yra mūsų pačių prisikėlimo pirmavaizdis. Marija, kaip Bažnyčios motina ir geriausias Kristaus sekėjas, pirmoji dalyvauja visiško išgelbėjimo realybėje – kūno ir sielos vienybėje su Dievu.
## Žolių šventinimas – sena tradicija
Lietuvoje Žolinė yra lapyta „Žolinė" būtent dėl senos tradicijos tą dieną į bažnyčią atnešti žolių, javų varpų, gėlių ir daržovių puokštes, kurias kunigas pašventina. Tai sena tradicija, siekianti pagonybės laikus – lietuvis visada gerbė gamtą ir derliaus dovaną.
Pašventintos žolės buvo laikomos namuose iki kitų metų Žolinės. Tikėta, kad jos saugo namus nuo ligų ir griaustinio. Javų varpai buvo dedami prie Dievo paveikslų.
## Mugės ir liaudies šventimas
Žolinė Lietuvoje tradiciškai buvo ir liaudies šventė – mugės, turgūs, žmonių susibūrimai. Daugelyje miestelių šventoriuose po mišių vykdavo turgūs su gėlių, žolių, medaus, rankdarbių prekyvietėmis.
Šiandien ši tradicija atgimsta. Daugelyje parapijų Žolinės rytą organizuojamos iškilmingos mišios lauke, po kurių žmonės dalija vieni kitiems nuo rugių išaugintą duoną.
## Žolinė ir gamtos teologija
Žolinė mus kviečia į gamtos teologiją – pastebėti Dievo buvimą kūrinijoje. Rugpjūčio 15-oji Lietuvoje – laikas, kai laukai aukso spalvos, saulė dar šilta, o gamta pilna dosnumo. Atnešti į bažnyčią šiuos derliaus ženklus ir padėkoti Kūrėjui – tai natūralu ir gilu.
Marija, paimta į dangų, mums primena: materialus pasaulis nėra blogas. Kūnas nėra priešas. Dievas pašventina visą kūriniją.